 Mieli bičiuliai! Aušra ir aš norėčiau Jus pasveikinti su Šv. Velykom ir palinkėti džiaugtis atbundančia gamta (šiandien net truputį palijo...) ir pasidalinti savo velykine vargonų improvizacija "Nukryžiavimas". Šiais metais man irgi pavyko nudažyti porą kiaušinių. Gal net ne nudažyti, bet nupiešti Pinkio ir Spaikio komiksus. Nuotraukoje viršuje matote Aušros margučius su mėlynėmis, svogūnų lukštais ir ciberžole. Parašykite, ką manote.   Mieli bičiuliai, Prieš porą dienų su Aušra ką tik grįžom iš koncertinės kelionės į Alpe d'Huez, slidinėjimo kurortą Prancūzijos alpėse, kur grojom garsiaisiais delno formos vargonais vargonų duetus ir improvizacijas. Šiandien noriu pasidalinti keliom nuotraukom ir video. Parašykite, ką manote.          “Mano koncertų nuolatinis klausytojas ir vertintojas buvo mano tėvelis - menotyrininkas, filosofas, prof. Gytis Vaitkūnas. Jis nemažai metų buvo ir Vilniaus universiteto dėstytojas - dėstė meno filosofiją, kultūros istoriją istorijos fakultete, buvo labai mėgiamas studentų, jo paskaitos buvo labai gausiai lankomos. Pernai per Velykas (balandžio 1 dieną) netekome tėvelio, jis iškeliavo į amžinybę, taip ir nespėjęs išgirsti mano kūrinio, sukurto specialiai jam,” - prisimena prof. G. Vaitkūno dukra vargonininkė ir kompozitorė Liauda Vaitkūnaitė.
Vargoninės muzikos mylėtojai prof. G. Vaitkūno atminimui skirtame koncerte “In Memoriam Gytis Leopoldas Vaitkūnas” galės pasidžiaugti jo mylimais kūriniais, kuriuos šeštadienį, kovo 30 d., 18 val. VU Šv. Jonų bažnyčioje atliks L. Vaitkūnaitė ir smuikininkė Justė Martinkėnaitė. Koncerto programoje skambės J.S. Bacho Fantazija ir fuga c-moll, M.K. Čiurlionio Fuga cis-moll, C. Francko Pastoralė ir L. Vaitkūnaitės kūriniai “Nežinomas, “Malda”, “Kelias į šventovę”, “Pokalbis su šventąja” ir “Saulės užtemimas”. Kaip pasakojo vargonininkė, jos kūrinys “Nežinomas” - tai pirmasis L. Vaitkūnaitės kūrinys smuikui ir vargonams, parašytas Justei Martinkėnaitei ir ne kartą atliktas. “Pavadinimas „Nežinomas“ kilo iš įspūdžio, kai suskamba nežinomo autoriaus kūrinys, daug kartų girdėta frazė pasirodo nepažįstama, ar po pažįstamu pavadinimu paslepiamas visai neatpažintas reiškinys. Toks yra ir šitas kūrinys. Paprasta forma pridengia vidinę audrą. Paprastų dviejų sąskambių sugretinimas virsta užslėptų sąskambių tarpusavio santykių istorija. Toks nežinomas buvo ir G. Vaitkūnas – kol neišgirsdavo jo kalbos, niekas neįsivaizduodavo, kokia gili mintis glūdi po kiekviena idėja,” - teigė L. Vaitkūnaitė. Vargonininkė prisimena, kad M.K. Čiurlionio Fuga cis-moll Čiurlionio dailės palikimo tyrinėtojui, knygos apie jo dailę autoriui G. Vaitkūnui buvo kaip sena lietuviška daina, tik be žodžių. “Iš tiesų, nuo pirmojo iki paskutinio garso fugoje skamba kažkas nepaprastai lietuviško, nors neišgirsime nei citatos, nei intonacijos, nei dar ko nors, kas apčiuopiamai susietų su lietuvių liaudies dainomis. Tarsi Raigardo slėnis – matosi, kad Dzūkijos gamta - bet kodėl ir iš ko matosi – įvardint negali,” - sakė L. Vaitkūnaitė. Koncertą užbaigs L. Vaitkūnaitės „Saulės užtemimas“, skirtas mylimo tėvelio atminimui. “Čia skamba du pradai – šviesioji ir tamsioji saulė. Šviesa tiesiog šviečia, tiesiog yra, ji panaši į paukščio giesmę. Kur yra šviesa, ten yra gyvybė ir niekas nesigilina, kaip ji atrodo, tiesiog gyvena. Tamsa įžengia po truputį – pradžioj tik kaip šviesos šešėlis, vėliau uždengia truputį saulės, galiausiai – visą saulę. Tamsa nėra tiesiog šviesos nebuvimas. Kai įsižiūri, pamatai, kad ir ji šviečia. Kaip šviečia tamsa? Kaip šviečia saulė anapus saulės?” - tokius klausimus savo kūrinyje kelia menininkė. Liauda Vaitkūnaitė - vargonininkė, kompozitorė, muzikos mokytoja ir šlovintoja. 1996-2004 m. mokėsi Lietuvos muzikos akademijoje (dabar Lietuvos Muzikos ir teatro akademija), kur baigė vargonų (2003, prof. V. Survilaitės klasė) ir kompozicijos (2004, prof. O. Balakausko klasė) magistrantūros studijas. Nuo studijų metų koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje, įvairiuose koncertuose, festivaliuose, konkursuose, o taip pat liturgijoje skamba jos kūriniai. Nuo 2003 m. dirba vargonininke bažnyčiose ir įvairių muzikinių dalykų mokytoja meno mokyklose bei vaikų darželyje, nuolatos koncertuoja ir kuria kūrinius vargonams, įvairiems instrumentams, instrumentiniams bei vokaliniams ansambliams, solistams, orkestrui ir vaikams, taip pat giesmes. Smuikininkė Justė Martinkėnaitė (g.1979 m.) baigė LMTA ir įgijo bakalauro (2001 m.) bei magistro (2005 m.) diplomus (prof. R.Katiliaus, lekt. R.Vosyliutės, prof. M.Švėgždos fon Bekker klasės). Studijų (2004 m.) metais buvo LMTA studentų simfoninio orkestro koncertmeistere. Antrajame Lietuvos kompozitorių kamerinės muzikos atlikimo konkurse (su pianiste E.Stanevičiūte) pelnė I-ąją vietą (2002 m.). Grojo tarptautiniuose jaunimo orkestruose: Landesjugendorchester Nordrhein-Westfalen, Europa Philharmonie; Lietuvos orkestruose: Kauno miesto simfoniniame (2006–2014 m.m.), VDU kameriniame (2012-2013 m.m.). Yra Modus kamerinio orkestro narė (nuo 2016 m.), kvarteto Music Atelier pirmasis smuikas (nuo 2018 m.). Nuo 2014m. - Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro artistė. Dalyvauja įvairiuose senovinės bei šiuolaikinės muzikos, netradicinių sudėčių projektuose. Dar studijuodama pradėjo groti su vargonininke, kompozitore L.Vaitkūnaite. Yra jos daugelio kūrinių pirmoji atlikėja. Šis renginys yra VU Kultūros centro organizuojamo ciklo „Muzikos valanda VU Šv. Jonų bažnyčioje“ dalis. Ciklo organizatoriai siekia supažindinti klausytojus su daugiau kaip 2000 metų istoriją turinčiu Muzikos instrumentų karaliumi, didžiausiais Lietuvos vargonais, atskleisti šio instrumento grožį ir itin plačias galimybes bei siūlo pasižiūrėti nemokamą video ekskursiją po VU Šv. Jonų bažnyčios vargonus: http://www.organduo.lt/lt Įėjimas nemokamas  Mieli bičiuliai, Prieš kelias dienas savo vargonų muzikos mylėtojų paklausiau, kodėl jiems patinka vargonų muzika. Kol kas gavau 11 atsakymų, kuriais šiandien noriu su jumis pasidalinti.  Rūta: Kodėl traukia vargonai ? Vargonai leidžia pajust amžinybę.  Dainius: Man atrodo, yra du aspektai: Virpant vamzdžiui dėl praeinančio oro, atsiranda galingumo jausmas. Tai juk ir medžioklės, karo ragai... Bandau spėti, kad gal dėl tam tikrų obertonų intervalų, kvintų? Styginiai instrumentai tokio galingumo jausmo nesuteikia: stygos įtemptos, jos gali trūkti. Stygos daugiau perteikia skausmą... Antras aspektas - turtingumas, intervalų, atspalvių įvairovė, vienu metu trys ar keturi balsai. Vienas žmogus grodamas vargonais atstoja didelį skaičių orkestro muzikantų.  Diana: Mane vargonų muzika traukia, nes instrumento skambesys yra išskirtinis. Be to, įdomu, kad jais grojama taip pat ir kojomis (smuiku taip nepagrosi). Grojimas vargonais primena kraštovaizdį. Visi balsai susiję kaip kraštovaizdžio elementai ir vienas kitą veikia.  Paulius: Su vargonais kaip su bet kokiu tikru ir prasmingu dalyku - renki žodžius, galvoji, kaip geriau, kaip skambiau sudėliot, kad perteiktų, ką nori pasakyti, bet niekaip nepavyksta. Man patinka vargonų skambesys, jų gyvybė, didingumas, griausmas, o kada reikia - kuklumas ir žaismingumas. Nesu tikras, ar būtini epitetai kaip 'instrumentų karalius', manau, tiesiog 'yra arba nėra'. Kartais nesuprantu savo draugų ar artimųjų, su kuriais pasidalinu kokiu Bacho kūriniu, atliktu vargonais ir jiems visai nepatinka. Kaip sakiau - arba yra, arba nėra, arba 'kabina, limpa', arba ne. Bet nesuabsoliutinu vargonų, manau, lygiai taip pat amžinybę gali patirti žmogus, mėgstantis elektroninę muziką. Kiekvienam savo. Man vargonai yra tikrai vienas iš artimiausių ausiai ir širdžiai instrumentų, nors kartais ir jie pabosta. Tuomet užsidedu elektroninę muziką ar Rolling Stones. Nežinau, ar įmanoma atsakyt, kodėl traukia. Renku žodžius ir nepavyksta. Gal evoliucija sudėlioja, kad mums patinka vieni ar kiti dalykai, gal patirtys. Ir beje, nesieju traukos vargonams ar akademinei muzikai su išsilavinimu, nors kai kuriuos žmones tokia pagunda suvilioja. Esu liberalus, man patinka vargonai, nes - tiesiog. Lygiai taip pat jie gali nepatikti. C'est la vie, kaip sako prancūzai.  Marekas: Man patinka visi vargonai ir vargoninkai atlieka muzikinę programą labai skirtingai. Tai priklauso nuo vargonų būklės kaip ir vargoninko būsenos. Vienaip vargonuojama gimtinėje ir kitaip užsienyje. Nuo vargoninko mokytojų ir amžiaus. Dar priklauso nuo oro sąlygų.  Deimantė: Tik nuo vargonų dreba sienos ir sielos :) Vienintelis instrumentas, kuris yra vandenynas – vargonai! Mane labiausiai užburia jų jėga, tokia jėga, kad och, tos garsų kaskados, krioklys, griaudėjimas, toks suvaldytas gaivalas – bet vis tiek gaivalas, kažkas viduj taip rezonuoja, apima toks džiugesys, kažkoks neįtikėtinas, be paaiškinimo, sprogstantis, sprogdinantis, daugiau jokie instrumentai taip neveikia, net visas orkestras! Ir jie patys labai įdomūs, nepaprasti, ir tos rankenytės su užrašais lotyniškais...  Erika: Vargonai man yra svarbūs, nes jais atliekama sakralinė muzika ("atsiveria dangūs, sferos jiems gaudžiant", tikras "sursum corda", širdžių pakylėjimas) , jie - esminė krikščioniškosios tradicijos (giesmės, Šv.Mišios), dalis. Be to, vargonai - tai J.S. Bachas ir jo vargonų muzika!!!!! (Vis dar prisimenu Bacho h-moll Mišiu "Kyrie", kurią pavasarį giedojom su VU " Pro Musica" choru palydimi Šv. Jonų bažnyčios vargonų!)  Vida: Vargonų muzika man siejasi su švente, aukščiu, polėkiu, jausmų platybėmis. Patys vargonai - kaip garsų rūmai. Šlovė tam, kuris juos sugalvojo.  Monika: Man vargonai svarbūs dėl sąsajos su seneliu - jis buvo vargionininkas Ramygaloje. Susipažino ant viškų su mano baba, ji dainavo. Jis buvo tamsaus gymio, o babos galvą puošė juodų plaukų kasa, tad mano tėvas, nors tikras lietuvis, vietinis, bet vaikai sakydavo, kad jis čigonas - tamsaus gymio, rudų akių ir juodų plaukų (aš - į mamą). Tėvas daug dirbdavo nuo 16 m. gamtoj, melioracijoj, miške, iki pusės išsirengęs - visuomet buvo labai įdegęs. Senelis mirė ir paliko babą našlę su penkiais vaikais. Sunki istorija, bet jo brolis nugyveno gražų amželį ir daug nusipelnė Zarasų kraštui - buvo kraštotyrininkas. Tad kai aš prisiliečiu prie vargonų, nors ir neturiu muzikinio išsilavinimo, mane lyg šiurpas nupurto - prisimenu senelio kapą, nuotraukas. Taip pat manau, kad muzika turi ir terapinį poveikį, ypač klasikinė - o vargonai juk klasikų klasika, tarsi jų dermė "pagauna" ir nusineša, kas tavyje išklibinta - vėl nejučiomis harmonizuoja. Žinoma, pripažįstu, kad Pinkevičių entuziasmas ir nuopelnai šiam instrumentui taip pat traukia ir trauks. AMŽINAI  Edita: Sėdžiu ir galvoju, kaip apibūdinti, kodėl man patinka vargonų muzika. Ir atrodo radau apytikrį palyginimą: dangaus angelai piešiami ir figūrėlės kuriamos - angeliukai su dūdele 📯 ar smuikeliu. Vargonai yra ir visi pučiamieji ir smuikai kartu. Juk iš tiesų tai tikra Dangaus angelų muzika. Klausydama gali pasijausti netikėtai ir nepelnytai patekus į Dangų. Man vargonų garsai labai labai gražūs net ir tada, kai melodija nevisai išgrojama.  Sigita: Kodėl man patinka vargonų muzika? Tai - didybės, iškilmingumo, šventumo jausmas. Vargonų muzika verčia susimąstyti apie gyvenimo trapumą ir amžinybę, ji verčia pakilti aukščiau savo egzistencijos. Didelis džiaugsmas klausytis vargonų muzikos.  Labai dėkoju visiems atsiliepusiems. Jūsų nuomonė man, kaip vargonininkui, populiarinančiam vargonų meną, yra labai svarbi. Tikiuosi, kad bus apie ką pamąstyti. Jeigu kils papildomų minčių, parašykite.
 Šiandien vargonų muzikos mylėtojų norėčiau paklausti, kodėl jums patinka vargonų muzika?
Atsakymus siųskite man iki šios savaitės pabaigos ir viską paskelbsiu kitą savaitę šiame tinklaraštyje.  Vidas Pinkevičius (foto - Edgaras Kurauskas) „Mane Kutavičiaus sonatos „Ad Patres“ garsai perkelia į Čiurlionio pasaulį, kuriame vizija susilieja su tikrove, mintis – su būsena, o dabartis tampa neatskiriama nuo amžinybės“, – sako vargonininkas Vidas Pinkevičius.
Vargonų muzikos mėgėjai šią sonatą ir kitą lietuviškąją klasiką išgirsti galės šeštadienį, sausio 19 d., 18 val. Vilniaus universiteto (VU) Šv. Jonų bažnyčioje vyksiančiame V. Pinkevičiaus koncerte „Ad Patres“. Jame skambės Juozo Naujalio, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Broniaus Kutavičiaus ir Vido Pinkevičiaus kūriniai vargonams ir improvizacijos. Pasak V. Pinkevičiaus, koncerto kertinis akcentas bus B. Kutavičiaus sonata „Ad Patres“, kurią kompozitorius parašė pagal M. K. Čiurlionio 7 paveikslų ciklą „Laidotuvių simfonija”. „Tai tikrai ypatingas kūrinys lietuvių vargonų muzikos istorijoje, kur susijungia dviejų kūrėjų meninės vizijos. Visi turbūt esame girdėję apie Čiurlionio paveikslų muzikalumą, bet tai, ką Kutavičius užrašė natomis, o Jūratė Landsbergytė iš originalo vargonų duetui transkribavo vienam vargonininkui, yra sunkiai nusakoma žodžiais“, – pasakojo V. Pinkevičius. Anot vargonininko, sonatoje girdimas savitas minimalistinis B. Kutavičiaus braižas, kur svarbiausia ne veiksmas, o tam tikra būsena. „Kompozitorius labai taikliai kūrinį suskirstė į epizodus, kurie atspindi Čiurlionio „Laidotuvių simfonijos“ motyvus. Kiekvienas klausytojas galės atpažinti čiurlionišką laidotuvių eiseną, giltinę su dalgiu, sėdinčią ant karsto, ar tuščiame kambaryje esantį žmogaus, o gal ir vėlės siluetą“, – mintimis dalijosi menininkas. Dr. Vidas Pinkevičius yra aktyvus vargonų meno populiarintojas ir garsina šį instrumentą rengdamas įvairias paskaitas, seminarus, demonstracijas ir koncertus. V. Pinkevičius baigė bakalauro ir magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, studijavo vargonų, improvizacijos ir klavesino klasėse pas prof. P. Ruiter-Feenstra Rytų Mičigano universitete (JAV), kur įgijo humanitarinių mokslų magistro diplomą. 2006 m. baigė Nebraskos-Linkolno universitetą (JAV), kurstudijavo prof. Q. Faulkner ir G. Ritchie klasėse, įgijo muzikos menų daktaro laipsnį ir apsigynė disertaciją apie improvizaciją J. S. Bacho stiliumi. Menininkas laimėjo keletą prestižinių stipendijų ir konkursų, tarp jų – geriausio atlikėjo konkursą Rytų Mičigano universitete (2002). Jis koncertavo įvairiose Europos šalyse ir JAV, dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose, prestižiniuose meistriškumo kursuose Švedijoje, Austrijoje, Nyderlanduose, JAV ir kitose šalyse. Kaip solistas grojo su svarbiausiais Lietuvos orkestrais. Kartu su žmona dr. A. Motūzaite-Pinkevičiene jis dažnai atlieka vargonų duetus. 2008 m. kartu su fleitininku Giedriumi Gelgotu įrašė pirmąją VU Šv. Jonų bažnyčios vargonų ir fleitos muzikos kompaktinę plokštelę. V. Pinkevičius yra VU vargonininkas ir kartu su A. Motūzaite-Pinkevičiene vadovauja VU vargonų studijai „Unda Maris“. Šis renginys yra VU Kultūros centro organizuojamo ciklo „Muzikos valanda VU Šv. Jonų bažnyčioje“ dalis. Ciklo organizatoriai siekia supažindinti klausytojus su didžiausiais Lietuvos vargonais, atskleisti šio instrumento grožį ir itin plačias galimybes. Renginio kaina - 5 EUR. Studentams, senjorams, žmonėms su negalia ir VU darbuotojams taikoma 50 % nuolaida. Bilietus bus galima įsigyti prieš renginį arba elektroninėje bilietų platinimo sistemoje "Tiketa".  Su Naujaisiais metais, mieli vargonų muzikos mylėtojai! Linkiu, kad naujaisiais metais tai, kas buvo gera senaisiais - pasidvigubintų, o kas liūdna - dvigubai sumažėtų! Tegul jie mums ir mūsų mylimiems žmonėms būna sveiki, laimingi ir kūrybingi! Palydėkime Senuosius Johanno Sebastiano Bacho choralu "Das alte Jahr vergangen ist, BWV 614 ("Senieji metai jau praėjo"):  Mieli bičiuliai, Šv. Kalėdų proga linkiu, kad kiekvienas iš mūsų rastumėme su kuo pasidalinti šventiniu džiaugsmu ir meile. Kviečiu pasiklausyti mano improvizacijos "Sveikas, Jėzau gimusis" tema.  "Adventas - tai Gerosios Naujienos laukimas. Tai svarbiausia šio laiko emocija, esmingiausias išgyvenimas” - sako vargonininkė Jūratė Landsbergytė, kuri su smuikininke iš Kanados Audrone Šarpyte-Sharp ir buriu draugų muzikų kamerinės muzikos mylėtojus kviečia į vakarą “Advento melodija”.
Koncertas įvyks gruodžio 14 d., 18 val. VU Šv. Jonų bažnyčioje. Jame dalyvaus smuikininkai Audronė Šarpytė-Sharp (Kanada), Sigita Grodzenskienė, Borisas Kirzneris ir Dalia Šešelgienė, vargonininkė Jūratė Landsbergytė, pianistė Saulė Lapėnaitė, fleitininkas Vytautas Oškinis ir violončelininkė Ramutė Kalnėnaitė. Koncerto programoje skambės Johanno Sebastiano Bacho, Benedetto Marchello, Henryk Wieniawski, Arcangelo Corelli, Jules Massenet ir kitų kompozitorių kūriniai bei improvizacijos. “Koncertas pavadintas "Advento melodija", nes muzika padeda laukti, kaip itin nostalgiškame Johanno Sebastiano Bacho chorale "Ateik, pagonių Išganytojau!", - sako J. Landsbergytė, kuriai nieko nėra labiau adventiško, kaip baroko muzika. Pasak vargonininkės, koncerto sumanytoja yra Audronė Šarpytė-Sharp, Kanadoje subūrusi ne vieną kamerinį orkestrą. Su Jūrate jos buvo mokslo draugės nuo M.K.Čiurlionio mokyklos laikų. Jūratė Landsbergytė yra muzikologė ir vargonininkė, muzikos krypties meno daktarė. Jūratės ir Audronės keliai vėl susitiko Kanadoje 2005 metais, kai Jūratė ten koncertavo Vasario 16-osios proga. Nuo to laiko abi muzikės rengia įvairius ansamblinius koncertus Kanadoje ir Lietuvoje. "Šio vakaro koncerto ypatinga tema yra dvasingumo laukimas, artimas visiems pasaulyje, išsiilgusiems namų ramybės." - mintimis dalinosi menininkė. Šis renginys yra VU Kultūros centro organizuojamo ciklo „Muzikos valanda VU Šv. Jonų bažnyčioje“ dalis. Ciklo organizatoriai siekia supažindinti klausytojus su daugiau kaip 2000 metų istoriją turinčiu Muzikos instrumentų karaliumi, didžiausiais Lietuvos vargonais, atskleisti šio instrumento grožį ir itin plačias galimybes bei siūlo pasižiūrėti nemokamą video ekskursiją po VU Šv. Jonų bažnyčios vargonus: http://www.organduo.lt/lt Bilietus platina Tiketa.  Šį šeštadienį, lapkričio 17 d. 18 val. koncertų ciklas „Muzikos valanda VU Šv. Jonų bažnyčioje“ vargoninės muzikos mylėtojus kviečia į koncertą, skirtą kompozitoriaus Teisučio Makačino 80-mečiui paminėti, kuriame vargonuos VU vargonininkas dr. Vidas Pinkevičius.
Koncerto programoje skambės T. Makačino II-osios Sonatos (1986), Ostinato (1967) ir Armėniškojo sąsiuvinio (1989) naujos redakcijos, specialiai pritaikytos didžiausiems Lietuvos vargonams. Kaip pasakojo vargonininkas, profesorius Makačinas buvo tas asmuo jo gyvenime, kuris jį pirmasis supažindino su vargonine improvizacija dar studijuojant Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje, kuri jį tebelydi ir iki šiol. “Besiruošdamas šiam koncertui pastebėjau, jog kompozitoriaus kūriniai turi įdomų poveikį - kuo ilgesnį laiką su jais susigyveni, tuo daugiau įdomių detalių pradedi juose pastebėti. Iš pat pradžių turbūt sunku suvokti visą jo muzikinį kodą dėl to, kad T. Makačinas niekada muzikinės medžiagos tiksliai nekartoja, bet visada varijuoja, panašiai, kaip ir improvizacijoje. Klausytojo-atlikėjo santykis su kūriniu yra panašus kaip žiūrint į detalėmis prisodrintą tapybos drobę - kuo ilgiau kartų ją stebi, tuo daugiau peno iš jos gali pasiimti.” - pasakojo menininkas. T. Makačino vargonų kūrinių stilius visada remdavosi į klasikinius principus ir derminį lietuvių liaudies muzikos koloritą, todėl būtent tie bruožai daro jo kompozicijas itin tinkančias šiam instrumentui. „Prieš trejus metus buvau šioje bažnyčioje atlikęs T. Makačino naujausią vargoninį opusą - “Šventinę Sonatą-Simfoniją, todėl dabar naujam gyvenimui norėjau prikelti ir senesnius kūrinius“ – mintimis dalinosi V. Pinkevičius. Teisučio Makačino įnašas į Lietuvos vargonų kultūrą yra labai svarus – jis pirmasis iš Lietuvos kompozitorių vargonams sukūrė sonatą (1968). Bilietus parduoda Tiketa. |
Dalintis:
Autoriusdr. VIDAS PINKEVIČIUS |
RSS Feed