9 idėjos, kurios padidintų muzikos konkursų objektyvumą

Šį straipsnį parašiau dar 2011 metais, po VI-ojo tarptautinio M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso,
bet kadangi tuomet jo niekas nenorėjo spausdinti, 2015 metais jį publikavau savo tinklaraštyje. Ką tik nuskambėjus paskutiniems IX tarptautinio M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso akordams matau, kad šios idėjos yra aktualios ir šiandien, todėl su naujais papildymais perspausdinu jį dar kartą. Mano nuomone, bent dalis šių pasiūlymų tiktų ir muzikos konkursams apskritai, todėl nerašau tik apie vargonininkams būdingus specifinius dalykus, kurių pasirodymus šiame konkurse atidžiai sekiau nuo pradžios iki pabaigos (mano subjektyvius vertinimus visi norintys galėjo pamatyti mano FB paskyroje).

Muzikos konkursai atlikėjams ir klausytojams gali duoti labai daug. Atlikėjai gali išbandyti savo jėgas, stengtis atrasti savo galimybių ribas ir jas pranokti, o klausytojai –pasigerėti kylančiomis muzikos pasaulio žvaigždėmis, nepriekaištingomis ar originaliomis interpretacijomis. Konkursuose atlikėjai savo interpretacijas patiki vertinti žiuri komisijoms, kurios dažniausiai sudaromos iš patyrusių, pripažintų savo srities ekspertų. Kadangi tiek atlikėjams, tiek klausytojams vienas iš svarbiausių konkurso solidumo ir prestiziškumo įrodymų yra žiuri komisijos sprendimų objektyvumas, muzikos konkursai taip pat turi sudaryti sąlygas objektyviai ir nešališkai vertinti konkursantų atlikimą. Šiame straipsnyje kaip tik ir norėčiau pasiūlyti 9 idėjos, kurios galėtų padidinti muzikos konkursų objektyvumą.

1. Atlikimo anonimiškumas

Ko gero pats paprasčiausias ir akivaizdžiausias pasiūlymas būtų padaryti konkursantų atlikimą anonimišką. Beje, šis būdas pasaulyje jau seniai ne naujiena. Klausytojams dėl įdomumo atlikėjai būtų žinomi, bet žiuri komisijos nariams – ne. Prieštaraujantys tokiam pasiūlymui paprastai remiasi tuo, kad objektyviam atlikėjo įvertinimui kaip tik ir reikia matyti patį konkursantą. Juk daugelis iš mūsų esame matę žavingų ir išvaizdžių atlikėjų, kurių tiesiog buvimas scenoje teigiamai veikia publiką (žiuri taip pat). Plastiški atlikėjų judesiai ir emocijos, sklindančios iš jų persiduoda klausytojams ir tiesiog tampa interpretacijos dalimi.

Pritarčiau šiai nuomonei, jei ne tas žmogiškasis faktorius. Be to, juk būna tam tikrų atlikimo sričių, kur atlikėjas dėl instrumento stovėjimo vietos tiesiog yra nematomas. Mano nuomone, žiuri nariai galėtų paaukoti tą atlikėjo matomumo ir elgesio scenoje aspektą vardan nešališko objektyvumo.

Jeigu norint patekti į konkursą, dalyviams reikia atsiųsti savo atliekamos muzikos garso įrašą, ant disko atlikėjai negalėtų parašyti visiškai nieko. Konkurso sekretorius paskirtų konkrečiam diskui numerį, kuris išsaugotų atlikimo anonimiškumą. Jeigu vis tik kai kas bandytų ant disko prilipinti tam tikrų ženklų ar lapelių su užrašais, kurie galėtų pakenkti atlikimo anonimiškumui, tokie diskai paprasčiausiai galėtų būti diskvalifikuojami.

Norint padaryti atlikimą anonimišku pačio konkurso metu, komisiją nuo konkursantų reikėtų atskirti tam tikra širma. Kaip tai praktiškai įgyvendinti? Atlikėjų pavardės turėtų būti žinomos tik konkurso sekretoriui, o ne komisijos nariams, kurie žinotų tik atlikėjų numerius. Tai būtų ypač nesunku padaryti konkursantams ištraukus pasirodymo eilės tvarką burtų keliu. Galbūt konkurso sekretorius netgi užsiregistravusių konkursui dalyvių sąrašą iš viso galėtų laikyti paslaptyje. Tokio pasiūlymo įgyvendinimo skeptikai sakytų, kad praktiškai tai padaryti būtų neįmanoma. Nežiūrint to, mano nuomone, keli komisijai atsitiktinai žinomi konkursantai, neturint viso pilno sąrašo, jau būtų nemaža problema, ypač jeigu yra planuojamos kokios nors „povandeninės srovės“.

2. Vertinimo kategorijos

Antrasis ir trečiasis mano pasiūlymai, kurie, net ir nesant anonimiškam atlikimui, gerokai prisidėtų didinant konkursų objektyvumą, yra susiję su vertinimu. Visų pirma, konkurso organizatoriams reikėtų sukurti tam tikras vertinimo kategorijas, kurių laikytis turėtų žiuri komisija. Kitaip tariant, balai negalėtų būti duodami bendrai už konkursanto pasirodymą, bet reikėtų išskaidyti vertinimą į kelias kategorijas, apimančias visus pagrindinius muzikos kūrinio interpretavimo aspektus. Pavyzdžiui, vertinant penkių, dešimt, keturiasdešimt ar netgi šimto balsų sistema, komisija turėtų atskirai vertinti kiekvieno atlikimo teksto tikslumą, techniką, dinamiką, frazuotę, artikuliaciją, interpretacijos originalumą ir pan. Kiekvieno instrumento ekspertai tikrai galėtų pridėti dar nemažai kategorijų, tinkančių konkrečiam instrumentui. Konkrečių vertinimo kategorijų sukūrimas užkirstų kelią komisijai neapibrėžtai vertinti vieną ar kitą atlikimą, kaip „stiprų“ ar „silpną“, vadovautis įspūdžiais „patiko“ ar „nepatiko“.

3. Vertinimo kriterijai

Jeigu organizaciniams konkursų komitetams pavyktų sukurti minėtas vertinimų kategorijas, kitas mano pasiūlymas žiuri komisijai padėtų dar objektyviau įvertinti konkursantus. Tai – vertinimo kriterijų sukūrimas. Tai reikštų, kad reikėtų formaliai surašyti, kokiais atvejais konkrečiai kategorijai bus rašomas vienas ar kitas balas. Kitais žodžiais tariant, kiek vienodo pobūdžio klaidų atlikėjams būtų galima padaryti, kad komisija juos įvertintų 8, 9, 10 balų ir pan. Turiu, žinoma, omenyje, ne tik muzikos teksto klaidas, bet ir frazuotės, artikuliacijos ir panašių kategorijų netikslumus.

4. Vertinimo momentiškumas

Nors muzika yra subjektyvus menas, konkursai jai prideda nemažai sportinio elemento. O kadangi sportinėse varžybose objektyvumas yra privalomas dalykas, muzikos konkursai taip pat galėtų iš sporto pasaulio pasisemti kai kurių dalykų. Visų pirma – turėtų būti įvestas žiuri komisijos narių vertinimo momentiškumas. Tai reiškia, kad tik nuskambėjus vienam ar kitam kūriniui (kaip ir po atleto ar dailiojo čiuožimo atstovo pasirodymo), komisijos nariai tuoj pat užpildytų konkrečias lenteles skirtas balams rašyti, ir sumestų į tam skirtas dėžutes. Žinoma, tokį balsavimą galima būtų įgyvendinti ir įdiegus elektronines priemones, spaudant mygtukus. Tik reikėtų turėti omenyje, kad tai gerokai padidintų konkurso organizacines išlaidas. Taip pat manau, kad žiuri komisijos paskirti balai neturėtų būti sumuojami su kitų turų balais. Bet kuriuo atveju, vertinimo momentiškumas iškart kilstelėtų muzikos konkursų objektyvumo standartus.

5. Vertinimo viešumas

Yra dar vienas būdas, kuris žiuri komisiją įpareigotų konkursantus vertinti kiek įmanoma objektyviau. Tai – vertinimo viešumas. Šį būdą vėlgi matome dailiajame čiuožime. Iškart po čiuožėjų pasirodymo, ekrane paskelbiami įvairių šalių teisėjų paskirti balai. Panašiai ir muzikos konkursuose, žiuri komisijos narių balsai galėtų būti paskelbiami viešai ir tada taptų visiškai aišku, kas ir kaip balsavo vienu ar kitu atveju. Nebūtinai toks rezultatų paskelbimas turėtų vykti iškart po konkursanto pasirodymo, nes tokiu atveju reikėtų elektroninių priemonių, interneto ir pan. Tiesiog manau, kad konkursų internetinėse svetainėse po dienos ar kitos tie rezultatai galėtų būti skelbiami viešai tam tikrą laiką. Tokiu būdu komisijos nariai daug atsakingiau skirtų balus, žinodami, kad jų sprendimai bus paviešinti.

6. Atlikimo viešumas

Jeigu komisijos paskirti balsai visuomenei būtų paskelbiami viešai, tai turbūt ir konkursantų pasirodymų garso įrašai taip pat galėtų būti tam tikrą laiką prieinami pasiklausymui. Norint apsaugoti autorines teises, panaudojus kompiuterinių programų nustatymus, nesunkiai galima būtų apriboti garso įrašų atsisiuntimą. Kitaip tariant, būtų galima tik klausyti (angl. audio streaming) kūrinių konkursų internetinėse svetainėse. Be to, negalėjęs konkurso metu išgirsti konkretaus atlikėjo, klausytojas turėtų galimybę interneto pagalba vėliau pasiklausyti, nors ir visų konkursantų ir susidaryti išsamų vaizdą. Taip pat net ir tie klausytojai, kurie galėjo konkurso metu tai padaryti, manau, mielai pasiklausytų jiems patikusių atlikėjų dar kartą. (2023 pastaba: daugelį konkursų pasirodymų dabar jau galima stebėti internetu tiesiogiai).

7. Komisijos monitoringas

Nors jau pačiu pirmuoju punktu siūliau atlikimo anonimiškumą, visgi išmaniųjų telefonų paplitimo laikais žiuri komisijų nariams nebūtų sunku palaikyti kontaktą su klausytojais. Suinteresuoti klausytojai galėtų pažeisdami taisykles informuoti  kokį nors žiuri komisijos narį apie tai, kuris dalyvis groja. Norint išvengti tokių situacijų, galima būtų iš komisijos narių surinkti telefonus prieš konkretų turą (ir atjungti išmaniuosius laikrodžius). Be to, komisijos narių darbą galima būtų filmuoti. Filmuotą medžiagą galėtų stebėti specialiai tam paskirtas asmuo ar net keli asmenys.

8. Žiuri komisijos pirmininko/pirmininkės rotacija

Šiais laikais jau yra įprasta, kad bet kokia vadovaujanti pozicija turėtų kadencijas. Manau, kad ir muzikos konkurso žiuri komisijai vadovaujantis ekspertas ar ekspertė turėtų keistis dažniau. Pavyzdžiui, dviejų kadencijų limitas galėtų būti pakankamai objektyvus ir logiškas. Taip būtų sudaromos sąlygos komisijai periodiškai vadovauti naujiems veidams, kurie galbūt įkvėptų naujų idėjų ir patiems konkursams.

9. Programos suvienodinimas

Paskutinis mano pasiūlymas irgi yra paimtas iš sporto pasaulio. Tai – konkurso dalyvių programos suvienodinimas. Čia turiu omenyje, pavyzdžiui, lengvąją atletiką, kai atletai visi rungiasi toje pačioje kategorijoje ir turi nubėgti vienodą atstumą. Tik tokiu būdu galima išsiaiškinti, kuris iš varžybose dalyvaujančių sportininkų yra stipriausias. Panašiai ir muzikos konkursuose, organizacinis komitetas nustatytų visiems konkursantams vienodą kiekvieno turo privalomąją programą. Taip, komisijai ir klausytojams tektų gerokai daugiau varginanti vienodų kūrinių klausymo našta, todėl nesu visiškai tikras dėl šio pasiūlymo įgyvendinimo praktiškumo ir meninio patrauklumo komisijai, atlikėjams ir klausytojams. Tačiau taip būtų išvengiama atvejų, kai vieni atlikėjai pasirenka pačius sudėtingiausius (net ir privalomosios programos) kūrinius, o kiti – neadekvačiai lengvus ar nežinomus. Žinoma, jeigu konkursantai pasirenka kokį nors nežinomą kūrinį, paprastai komisijos nariai turi turėti prieš akis jo natas (taip jau dažnai yra ir daroma). Bet reikia pripažinti, kad vienaip mes klausome niekada negirdėto kūrinio pirmą (ir vienintelį) kartą, o visai kitaip kūrinio, su kuriuo esame artimai susipažinę ir analizavę, gal net patys groję. Tokiu atveju, pro komisijos narių ausis nepraslys jokia reikšminga detalė, kad ir kokia smulki ji bebūtų.

Neabejoju, kad šie mano pasiūlymai patiktų ne visiems muzikos konkursų organizatoriams ar žiuri nariams. Suprantu, kad kai kuriems jie pasirodytų kaip nereikalingai varžantys žiuri komisijų darbą, atskleidžiantys konkursų vertinimo „virtuvę“ ar šiaip atimantys iš muzikos meno nemažai subjektyvumo elementų. Be to, dėl kai kurių mano pasiūlymų, konkursai netektų dalies savo spalvingumo programos prasme. Net kai kurie dalyviai galbūt nenorėtų groti vieną ar kitą privalomąjį kūrinį, neturėdami galimybės jį pakeisti kitu, labiau mėgstamu.

Nežiūrint to, manau, kad šiais laikais, kai nemažai konkursų laureatų gauna tikrai solidžius prizus iš viešųjų fondų pinigų rezultatų objektyvumo padidinimas yra tikrai reikalingas. Be to, dažnai muzikos konkursai laureatams atveria tarptautinės karjeros galimybes. Tiesa, tos galimybės nebėra tokios ryškios, kaip anksčiau, jau vien dėl pačios konkursų gausos. Kadangi dažnai šalia piniginių prizų laureatai neretai dar gauna ir koncertų, kompaktinių plokštelių leidybos ar vadybos agentūros kontraktų, tai tikrai įpareigoja laikytis objektyvumo.

Beje, turbūt pastebėjote, kad nesiūlau konkursų organizatoriams atsisakyti nuostatos, kad žiuri komisijos sprendimai yra galutiniai ir neapskundžiami. Manau, kad komisija nusipelno turėti ramią galvą, jeigu kokiems nors nepatenkintiems rezultatais ar pernelyg gerai savo galimybes vertinantiems konkurso dalyviams kiltų noras skųsti konkurso rezultatus. Kita vertus, kad sumažėtų galimybė komisijų narių sprendimus įtakoti „povandeninėms srovėms“, mano manymu, šie siūlymai tikrai pasitarnautų. Jau įgyvendinus nors vieną iš minėtų idėjų, konkurso dalyviai, ne taip gerai pasirodę konkurse galėtų jaustis pralaimėję garbingoje kovoje, o nugalėtojai – laimėję pelnytai.

Dr. Vidas Pinkevičius
Vilniaus universiteto vargonininkas
​VU vargonų studijos "Unda Maris" meno vadovas