Šį straipsnį parašiau dar 2011 metais, po VI-ojo tarptautinio M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso,
bet kadangi tuomet jo niekas nenorėjo spausdinti, 2015 metais jį publikavau savo tinklaraštyje. Ką tik nuskambėjus paskutiniems IX tarptautinio M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso akordams matau, kad šios idėjos yra aktualios ir šiandien, todėl su naujais papildymais perspausdinu jį dar kartą. Mano nuomone, bent dalis šių pasiūlymų tiktų ir muzikos konkursams apskritai, todėl nerašau tik apie vargonininkams būdingus specifinius dalykus, kurių pasirodymus šiame konkurse atidžiai sekiau nuo pradžios iki pabaigos (mano subjektyvius vertinimus visi norintys galėjo pamatyti mano FB paskyroje).

Muzikos konkursai atlikėjams ir klausytojams gali duoti labai daug. Atlikėjai gali išbandyti savo jėgas, stengtis atrasti savo galimybių ribas ir jas pranokti, o klausytojai –pasigerėti kylančiomis muzikos pasaulio žvaigždėmis, nepriekaištingomis ar originaliomis interpretacijomis. Konkursuose atlikėjai savo interpretacijas patiki vertinti žiuri komisijoms, kurios dažniausiai sudaromos iš patyrusių, pripažintų savo srities ekspertų. Kadangi tiek atlikėjams, tiek klausytojams vienas iš svarbiausių konkurso solidumo ir prestiziškumo įrodymų yra žiuri komisijos sprendimų objektyvumas, muzikos konkursai taip pat turi sudaryti sąlygas objektyviai ir nešališkai vertinti konkursantų atlikimą. Šiame straipsnyje kaip tik ir norėčiau pasiūlyti 9 idėjos, kurios galėtų padidinti muzikos konkursų objektyvumą.

1. Atlikimo anonimiškumas

Ko gero pats paprasčiausias ir akivaizdžiausias pasiūlymas būtų padaryti konkursantų atlikimą anonimišką. Beje, šis būdas pasaulyje jau seniai ne naujiena. Klausytojams dėl įdomumo atlikėjai būtų žinomi, bet žiuri komisijos nariams – ne. Prieštaraujantys tokiam pasiūlymui paprastai remiasi tuo, kad objektyviam atlikėjo įvertinimui kaip tik ir reikia matyti patį konkursantą. Juk daugelis iš mūsų esame matę žavingų ir išvaizdžių atlikėjų, kurių tiesiog buvimas scenoje teigiamai veikia publiką (žiuri taip pat). Plastiški atlikėjų judesiai ir emocijos, sklindančios iš jų persiduoda klausytojams ir tiesiog tampa interpretacijos dalimi.

Pritarčiau šiai nuomonei, jei ne tas žmogiškasis faktorius. Be to, juk būna tam tikrų atlikimo sričių, kur atlikėjas dėl instrumento stovėjimo vietos tiesiog yra nematomas. Mano nuomone, žiuri nariai galėtų paaukoti tą atlikėjo matomumo ir elgesio scenoje aspektą vardan nešališko objektyvumo.

Jeigu norint patekti į konkursą, dalyviams reikia atsiųsti savo atliekamos muzikos garso įrašą, ant disko atlikėjai negalėtų parašyti visiškai nieko. Konkurso sekretorius paskirtų konkrečiam diskui numerį, kuris išsaugotų atlikimo anonimiškumą. Jeigu vis tik kai kas bandytų ant disko prilipinti tam tikrų ženklų ar lapelių su užrašais, kurie galėtų pakenkti atlikimo anonimiškumui, tokie diskai paprasčiausiai galėtų būti diskvalifikuojami.

Norint padaryti atlikimą anonimišku pačio konkurso metu, komisiją nuo konkursantų reikėtų atskirti tam tikra širma. Kaip tai praktiškai įgyvendinti? Atlikėjų pavardės turėtų būti žinomos tik konkurso sekretoriui, o ne komisijos nariams, kurie žinotų tik atlikėjų numerius. Tai būtų ypač nesunku padaryti konkursantams ištraukus pasirodymo eilės tvarką burtų keliu. Galbūt konkurso sekretorius netgi užsiregistravusių konkursui dalyvių sąrašą iš viso galėtų laikyti paslaptyje. Tokio pasiūlymo įgyvendinimo skeptikai sakytų, kad praktiškai tai padaryti būtų neįmanoma. Nežiūrint to, mano nuomone, keli komisijai atsitiktinai žinomi konkursantai, neturint viso pilno sąrašo, jau būtų nemaža problema, ypač jeigu yra planuojamos kokios nors „povandeninės srovės“.

2. Vertinimo kategorijos

Antrasis ir trečiasis mano pasiūlymai, kurie, net ir nesant anonimiškam atlikimui, gerokai prisidėtų didinant konkursų objektyvumą, yra susiję su vertinimu. Visų pirma, konkurso organizatoriams reikėtų sukurti tam tikras vertinimo kategorijas, kurių laikytis turėtų žiuri komisija. Kitaip tariant, balai negalėtų būti duodami bendrai už konkursanto pasirodymą, bet reikėtų išskaidyti vertinimą į kelias kategorijas, apimančias visus pagrindinius muzikos kūrinio interpretavimo aspektus. Pavyzdžiui, vertinant penkių, dešimt, keturiasdešimt ar netgi šimto balsų sistema, komisija turėtų atskirai vertinti kiekvieno atlikimo teksto tikslumą, techniką, dinamiką, frazuotę, artikuliaciją, interpretacijos originalumą ir pan. Kiekvieno instrumento ekspertai tikrai galėtų pridėti dar nemažai kategorijų, tinkančių konkrečiam instrumentui. Konkrečių vertinimo kategorijų sukūrimas užkirstų kelią komisijai neapibrėžtai vertinti vieną ar kitą atlikimą, kaip „stiprų“ ar „silpną“, vadovautis įspūdžiais „patiko“ ar „nepatiko“.

3. Vertinimo kriterijai

Jeigu organizaciniams konkursų komitetams pavyktų sukurti minėtas vertinimų kategorijas, kitas mano pasiūlymas žiuri komisijai padėtų dar objektyviau įvertinti konkursantus. Tai – vertinimo kriterijų sukūrimas. Tai reikštų, kad reikėtų formaliai surašyti, kokiais atvejais konkrečiai kategorijai bus rašomas vienas ar kitas balas. Kitais žodžiais tariant, kiek vienodo pobūdžio klaidų atlikėjams būtų galima padaryti, kad komisija juos įvertintų 8, 9, 10 balų ir pan. Turiu, žinoma, omenyje, ne tik muzikos teksto klaidas, bet ir frazuotės, artikuliacijos ir panašių kategorijų netikslumus.

4. Vertinimo momentiškumas

Nors muzika yra subjektyvus menas, konkursai jai prideda nemažai sportinio elemento. O kadangi sportinėse varžybose objektyvumas yra privalomas dalykas, muzikos konkursai taip pat galėtų iš sporto pasaulio pasisemti kai kurių dalykų. Visų pirma – turėtų būti įvestas žiuri komisijos narių vertinimo momentiškumas. Tai reiškia, kad tik nuskambėjus vienam ar kitam kūriniui (kaip ir po atleto ar dailiojo čiuožimo atstovo pasirodymo), komisijos nariai tuoj pat užpildytų konkrečias lenteles skirtas balams rašyti, ir sumestų į tam skirtas dėžutes. Žinoma, tokį balsavimą galima būtų įgyvendinti ir įdiegus elektronines priemones, spaudant mygtukus. Tik reikėtų turėti omenyje, kad tai gerokai padidintų konkurso organizacines išlaidas. Taip pat manau, kad žiuri komisijos paskirti balai neturėtų būti sumuojami su kitų turų balais. Bet kuriuo atveju, vertinimo momentiškumas iškart kilstelėtų muzikos konkursų objektyvumo standartus.

5. Vertinimo viešumas

Yra dar vienas būdas, kuris žiuri komisiją įpareigotų konkursantus vertinti kiek įmanoma objektyviau. Tai – vertinimo viešumas. Šį būdą vėlgi matome dailiajame čiuožime. Iškart po čiuožėjų pasirodymo, ekrane paskelbiami įvairių šalių teisėjų paskirti balai. Panašiai ir muzikos konkursuose, žiuri komisijos narių balsai galėtų būti paskelbiami viešai ir tada taptų visiškai aišku, kas ir kaip balsavo vienu ar kitu atveju. Nebūtinai toks rezultatų paskelbimas turėtų vykti iškart po konkursanto pasirodymo, nes tokiu atveju reikėtų elektroninių priemonių, interneto ir pan. Tiesiog manau, kad konkursų internetinėse svetainėse po dienos ar kitos tie rezultatai galėtų būti skelbiami viešai tam tikrą laiką. Tokiu būdu komisijos nariai daug atsakingiau skirtų balus, žinodami, kad jų sprendimai bus paviešinti.

6. Atlikimo viešumas

Jeigu komisijos paskirti balsai visuomenei būtų paskelbiami viešai, tai turbūt ir konkursantų pasirodymų garso įrašai taip pat galėtų būti tam tikrą laiką prieinami pasiklausymui. Norint apsaugoti autorines teises, panaudojus kompiuterinių programų nustatymus, nesunkiai galima būtų apriboti garso įrašų atsisiuntimą. Kitaip tariant, būtų galima tik klausyti (angl. audio streaming) kūrinių konkursų internetinėse svetainėse. Be to, negalėjęs konkurso metu išgirsti konkretaus atlikėjo, klausytojas turėtų galimybę interneto pagalba vėliau pasiklausyti, nors ir visų konkursantų ir susidaryti išsamų vaizdą. Taip pat net ir tie klausytojai, kurie galėjo konkurso metu tai padaryti, manau, mielai pasiklausytų jiems patikusių atlikėjų dar kartą. (2023 pastaba: daugelį konkursų pasirodymų dabar jau galima stebėti internetu tiesiogiai).

7. Komisijos monitoringas

Nors jau pačiu pirmuoju punktu siūliau atlikimo anonimiškumą, visgi išmaniųjų telefonų paplitimo laikais žiuri komisijų nariams nebūtų sunku palaikyti kontaktą su klausytojais. Suinteresuoti klausytojai galėtų pažeisdami taisykles informuoti  kokį nors žiuri komisijos narį apie tai, kuris dalyvis groja. Norint išvengti tokių situacijų, galima būtų iš komisijos narių surinkti telefonus prieš konkretų turą (ir atjungti išmaniuosius laikrodžius). Be to, komisijos narių darbą galima būtų filmuoti. Filmuotą medžiagą galėtų stebėti specialiai tam paskirtas asmuo ar net keli asmenys.

8. Žiuri komisijos pirmininko/pirmininkės rotacija

Šiais laikais jau yra įprasta, kad bet kokia vadovaujanti pozicija turėtų kadencijas. Manau, kad ir muzikos konkurso žiuri komisijai vadovaujantis ekspertas ar ekspertė turėtų keistis dažniau. Pavyzdžiui, dviejų kadencijų limitas galėtų būti pakankamai objektyvus ir logiškas. Taip būtų sudaromos sąlygos komisijai periodiškai vadovauti naujiems veidams, kurie galbūt įkvėptų naujų idėjų ir patiems konkursams.

9. Programos suvienodinimas

Paskutinis mano pasiūlymas irgi yra paimtas iš sporto pasaulio. Tai – konkurso dalyvių programos suvienodinimas. Čia turiu omenyje, pavyzdžiui, lengvąją atletiką, kai atletai visi rungiasi toje pačioje kategorijoje ir turi nubėgti vienodą atstumą. Tik tokiu būdu galima išsiaiškinti, kuris iš varžybose dalyvaujančių sportininkų yra stipriausias. Panašiai ir muzikos konkursuose, organizacinis komitetas nustatytų visiems konkursantams vienodą kiekvieno turo privalomąją programą. Taip, komisijai ir klausytojams tektų gerokai daugiau varginanti vienodų kūrinių klausymo našta, todėl nesu visiškai tikras dėl šio pasiūlymo įgyvendinimo praktiškumo ir meninio patrauklumo komisijai, atlikėjams ir klausytojams. Tačiau taip būtų išvengiama atvejų, kai vieni atlikėjai pasirenka pačius sudėtingiausius (net ir privalomosios programos) kūrinius, o kiti – neadekvačiai lengvus ar nežinomus. Žinoma, jeigu konkursantai pasirenka kokį nors nežinomą kūrinį, paprastai komisijos nariai turi turėti prieš akis jo natas (taip jau dažnai yra ir daroma). Bet reikia pripažinti, kad vienaip mes klausome niekada negirdėto kūrinio pirmą (ir vienintelį) kartą, o visai kitaip kūrinio, su kuriuo esame artimai susipažinę ir analizavę, gal net patys groję. Tokiu atveju, pro komisijos narių ausis nepraslys jokia reikšminga detalė, kad ir kokia smulki ji bebūtų.

Neabejoju, kad šie mano pasiūlymai patiktų ne visiems muzikos konkursų organizatoriams ar žiuri nariams. Suprantu, kad kai kuriems jie pasirodytų kaip nereikalingai varžantys žiuri komisijų darbą, atskleidžiantys konkursų vertinimo „virtuvę“ ar šiaip atimantys iš muzikos meno nemažai subjektyvumo elementų. Be to, dėl kai kurių mano pasiūlymų, konkursai netektų dalies savo spalvingumo programos prasme. Net kai kurie dalyviai galbūt nenorėtų groti vieną ar kitą privalomąjį kūrinį, neturėdami galimybės jį pakeisti kitu, labiau mėgstamu.

Nežiūrint to, manau, kad šiais laikais, kai nemažai konkursų laureatų gauna tikrai solidžius prizus iš viešųjų fondų pinigų rezultatų objektyvumo padidinimas yra tikrai reikalingas. Be to, dažnai muzikos konkursai laureatams atveria tarptautinės karjeros galimybes. Tiesa, tos galimybės nebėra tokios ryškios, kaip anksčiau, jau vien dėl pačios konkursų gausos. Kadangi dažnai šalia piniginių prizų laureatai neretai dar gauna ir koncertų, kompaktinių plokštelių leidybos ar vadybos agentūros kontraktų, tai tikrai įpareigoja laikytis objektyvumo.

Beje, turbūt pastebėjote, kad nesiūlau konkursų organizatoriams atsisakyti nuostatos, kad žiuri komisijos sprendimai yra galutiniai ir neapskundžiami. Manau, kad komisija nusipelno turėti ramią galvą, jeigu kokiems nors nepatenkintiems rezultatais ar pernelyg gerai savo galimybes vertinantiems konkurso dalyviams kiltų noras skųsti konkurso rezultatus. Kita vertus, kad sumažėtų galimybė komisijų narių sprendimus įtakoti „povandeninėms srovėms“, mano manymu, šie siūlymai tikrai pasitarnautų. Jau įgyvendinus nors vieną iš minėtų idėjų, konkurso dalyviai, ne taip gerai pasirodę konkurse galėtų jaustis pralaimėję garbingoje kovoje, o nugalėtojai – laimėję pelnytai.

Dr. Vidas Pinkevičius
Vilniaus universiteto vargonininkas
​VU vargonų studijos "Unda Maris" meno vadovas

Lietuvos valstybės dieną noriu su Jumis pasidalinti Lietuvos himnu „Tautiška giesmė“, kurį pedaline fisharmonija atlikau kartu su VU chorais „Gaudeamus“, „Pro musica“ ir „Virgo“ (meno vadovė ir dirigentė – Rasa Gelgotienė) Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje koncerto metu 2023 m. kovo 11 d. Tikimės, kad jums patiks!

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Pranciškonų) bažnyčia su džiaugsmu praneša apie koncertų ciklą „Muzika senajame vienuolyne 2023”. Kiekvieną gegužės šeštadienį ciklas pristato keturis nuostabius vargonų koncertus ir kviečia vargonų muzikos mylėtojus patirti didingą baroko stiliaus Mėlynųjų vargonų žavesį ir didingumą bažnyčioje.

Gegužės 20 d., 20.00 val., koncertuos Vidas Pinkevičius ir Aušra Motūzaitė-Pinkevičienė iš Vilniaus. Programoje skambės žinomų kompozitorių Johanno Sebastiano Bacho, Johanno Ludwigo Krebso, Ernsto Ludwigo Gerberio, Josepho Haydno, Roberto Schumanno ir Gustafo Adolfo Mankello šedevrai.

Daugelyje šalių koncertuojantys vargonininkai, autoriai ir tinklaraštininkai dr. Vidas Pinkevičius ir dr. Aušra Motūzaitė-Pinkevičienė yra Vargonavimo paslapčių tinklaraščio, tinklalaidės ir mokymo svetainės, skirtos tūkstančiams vargonininkų iš 89 šalių, kūrėjai. Jie taip pat yra Vilniaus universiteto vargonininkai ir vadovauja VU vargonų studijai „Unda Maris“. Vargonų muzikos mylėtojams jie siūlo muzikos klausytis internetu savo kanaluose YouTube ir Spotify platformose.

Vilniaus Pranciškonų bažnyčia gali pasigirti įspūdingais neprilygstamo grožio ir skambesio baroko stiliaus Mėlynaisiais vargonais, kuriuos 2022 metais pastatė SLJ Budowa Organów iš Lenkijos ir Ugāles ērģeļbūves darbnīca, SIA iš Latvijos. Vargonų projektą sukūrė lenkų vargonininkas ir vargonų ekspertas prof. Dr. hab. Andrzej Szadejko.

Įėjimas į koncertus nemokamas, tačiau bus renkamos aukos organizacinėms išlaidoms ir bažnyčios freskų restauravimui padengti. Šio projekto partneriai yra Vilniaus kultūros ir dvasingumo centras, Lenkijos institutas Vilniuje, Italijos ambasada Vilniuje ir Pontificium Consilium de Cultura.

​Nepraleiskite šios neįtikėtinos progos pasinerti į Mėlynųjų vargonų muzikos pasaulį ir patirti Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Pranciškonų) bažnyčios grožį ir spindesį. Koncertų ciklas „Muzika senajame vienuolyne 2023“ bus nuostabi ir nepamirštama patirtis.

2023 m. sausio pabaigoje Vilniaus universitetas gavo dovaną - beveik 100 metų senumo istorinę anglišką pedalinę fisharmoniją. Ją 1929 metais pagamino A.J. Spenserio dirbtuvės, modelis “University Organ”, Nr. 2170. Instrumentas turi 7 balsus, 2 manualus ir pedalus. Tai yra vienintelė tokio tipo fisharmonija Lietuvoje, kuri dabar stovi VU Šv. Jonų bažnyčioje prie altoriaus. Kviečiame į balandžio 15 dienos, 18 valandos koncertą, skirtą pristatyti šiam instrumentui ir jo muzikinėms galimybėms. Atlikėjai: Dr. Aušra Motūzaitė-Pinkevičienė ir Dr. Vidas Pinkevičius (pedalinė fisharmonija).

Prieš patekdamas į Lietuvą, instrumentas daugiau kaip 30 metų savo švelniais garsais džiugino privatų fisharmonijos entuziastą Nyderlanduose, o 2022 m. gruodžio mėn. – 2023 m. sausio mėn. ją kruopščiai restauravo M.A.M. Fisharmonie i Organy (Marcinas Majakas ir Jakubas Wszołekas) iš Gdansko, Lenkija.

Fisharmonija - tai giminingas vamzdiniams vargonams instrumentas, kuris pirmą kartą buvo sukonstruotas Prancūzijoje 1840 m. ir ilgą laiką buvo naudojamas ne tik namų muzikavimui, bet ir koplyčiose bei mažesnėse bažnyčiose. Ir šiandien įvairiose Lietuvos bažnyčiose galima surasti fisharmonijų, tiesa be pedalų.

Garso išgavimo principas fisharmonijose yra panašus, kaip ir vamzdiniuose vargonuose - yra ir dumplės, kurios minamos dvejais pedalais vargonininko kojomis. Vietoje vamzdžių yra tik liežuvėliai - vibruojančios metalinės plokštelės, panašiai, kaip armonikoje. Didesniuose instrumentuose yra nemažai tokių liežuvėlinių, netgi bosinių registrų, todėl fisharmonijos paprastai skleidžia labai sodrų ir šiltą garsą. Prancūziško ir vokiško tipo fisharmonijos naudoja oro pūtimo metodą (angl. harmonium), o amerikietiško ir angliško tipo fisharmonijos - oro traukimo metodą (angl. reed organ). Toks ir yra šis A.J. Spencerio instrumentas.

XX a. antroje pusėje fisharmonijas pradėjo išstumti naujai atsiradę elektroniniai vargonai, kurie savo garsais niekada nepakeis tikrų instrumentų. Todėl pastaraisiais dešimtmečiais fisharmonijos entuziastų pasaulyje daugėja, atsiranda meistrų, kurie restauruoja senus instrumentus ir prikelia juos naujam gyvenimui.

Kaip galima pastebėti iš šio koncerto programos, fisharmonijomis gražiausiai skamba XIX a.-XX a. I pusės muzika, nors yra entuziastų jomis grojančių ir Barokinius kūrinius. Aušra ir Vidas Pinkevičai atliks Gustafo Adolfo Mankellio (1812-1880), Charles-Marie Widoro (1844-1937), Louis J.-A. Lefébure-Wély (1817-1869), Josepho Gabrieliaus Rheinbergerio (1839-1901) ir Eugéne Gigout (1844-1925) kūrinius. Bus galima išgirsti ir kaip didieji vargonai skamba pakaitomis su fisharmonija!

Daugelyje šalių koncertuojantys vargonininkai, autoriai ir tinklaraštininkai dr. Vidas Pinkevičius ir dr. Aušra Motūzaitė-Pinkevičienė yra Vargonavimo paslapčių tinklaraščio, tinklalaidės ir mokymo svetainės, skirtos tūkstančiams vargonininkų iš 89 šalių, kūrėjai. Jie taip pat yra Vilniaus universiteto vargonininkai ir vadovauja universiteto vargonų studijai „Unda Maris“. Vargonų muzikos mylėtojams jie siūlo vargonų muzikos klausytis internetu savo kanaluose YouTube ir Spotify platformose.

Šis renginys yra VU Kultūros centro organizuojamo ciklo „Muzikos valanda VU Šv. Jonų bažnyčioje“ dalis. Ciklo organizatoriai siekia supažindinti klausytojus su daugiau kaip 2000 metų istoriją turinčiu Muzikos instrumentų karaliumi, didžiausiais Lietuvos vargonais, atskleisti šio instrumento grožį ir itin plačias galimybes bei siūlo pasižiūrėti nemokamą video ekskursiją po VU Šv. Jonų bažnyčios vargonus: https://www.organduo.lt/lt

Įėjimas nemokamas.

Kovo 18 d. 18 val. vargonų muzikos mylėtojai yra kviečiami į vargonų muzikos vakarą „Prie Babilono upių…“ VU Šv. Jonų bažnyčioje, kuriame Šiaurės Vokietijos ir Johanno Sebastiano Bacho muziką gros vargonininkas iš Italijos Gianluigi Spaziani.

Koncerte skambės Matthiaso Weckmanno „Es ist das Heil uns kommen her” (pirmoji dalis), Heinricho Scheidemanno „Herr Christ, der einig Gottes Sohn (II) ir Johanno Adamo Reinckeno choralinė fantazija „An Wasserflüssen Babylon”. Maestro Spaziani taip pat atliks ir kelis Johanno Sebastiano Bacho kūrinius choralinį preliudą „An Wasserflüssen Babylon”, BWV 653, Tokatą, Adagio ir fugą C-dur, BWV 564, choralinį preliudą „Vater unser im Himmelreich”, BWV 682 ir Fugą c-moll Legrenzi tema, BWV 574.

Kaip pasakojo vargonininkas, vargonų studijas Romoje jis pradėjo tuo pat metu, kai baigė paskutinius fortepijono studijų metus. „Mintis tapti vargonininku man labai patiko, nes sužavėjo Bacho muzika ir mistinė vargonų reikšmė bažnyčioje,” - sakė menininkas, kuris vėliau studijas tęsė Olandijoje. Paklaustas, koks yra jo mėgstamiausias šio koncerto programos kūrinys, Gianluigi pasirinko Bacho „An Wasserflussen Babylon“ („Prie Babilono upių…“). „Šis kūrinys yra labai melodingas ir išraiškingas, todėl, kaip sako tekstas, verčia įsivaizduoti melancholišką ištremtų izraelitų giesmę; atrodo, kad muzika skamba, kaip upe plaukiantis laivas,” - pasakojo vargonininkas. 

​Paklaustas, koks kūrinys jam kelia didžiausią iššūkį, svečias iš Italijos pasirinko J.S. Bacho „Vater unser im Himmelreich“, BWV 682, nes labai sunku ritmuoti ir nelengva padaryti jį išraiškingą. „Kūrinys yra paremtas kontrapunkto principais, kurie reikalauja, kad skirtingos melodijos būtų atliekamos kartu. Atlikėjas turi turėti aukštą kontrapunktinį pajėgumą, kad galėtų tinkamai pagroti skirtingas melodijas ir jas sutraukti į vientisą muzikinę struktūrą,” - mintimis dalijosi maestro.

Gianluigi Spaziani gimė Italijoje, savo šalyje įgijo fortepijono ir vargonų specialybės diplomą, taip pat vargonininko solisto diplomą Roterdamo konservatorijoje Olandijoje, grodamas per savo baigiamąjį egzaminą žymiaisiais istoriniais „Mueller“ vargonais St. Bavo bažnyčioje Harleme. Jo koncertinė karjera prasidėjo prieš 20 metų – koncertuoja Italijoje, Lenkijoje, JAV, Danijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse.

G. Spaziani yra kviečiamas skaityti paskaitas apie vargonų istoriją ir dalyvauti instrumentinių ir vokalinių konkursų Italijoje vertinimo komisijose, jis aktyviai groja įvairiuose ansambliuose ir yra daugelio knygų apie Italijos vargonus ir jų muziką autorius. Vargonininkas yra tarptautinio vargonų muzikos festivalio „Riviera delle Palme” įkūrėjas ir vadovas.
Šis renginys yra VU Kultūros centro organizuojamo ciklo „Muzikos valanda VU Šv. Jonų bažnyčioje“ dalis. Ciklo organizatoriai siekia supažindinti klausytojus su daugiau kaip 2000 metų istoriją turinčiu Muzikos instrumentų karaliumi, didžiausiais Lietuvos vargonais, atskleisti šio instrumento grožį ir itin plačias galimybes bei siūlo pasižiūrėti nemokamą video ekskursiją po VU Šv. Jonų bažnyčios vargonus: https://www.organduo.lt/lt

Įėjimas nemokamas.

bendraamžio šiaurės Vokietijos kompozitoriaus Christopho Wolfgango Druckenmüllerio kūryba. Skambės Koncertas vargonams solo A-dur. Kompoziciją sudaro trys dalys - virtuoziškas preliudas, lyrinė „Siciliana“ bei žaismingas finalas.

Programą pratęs keturios vokiečių kompozitoriaus Josepho Rheinbergerio pjesės „Arioso“, „Canzonetta“, „Intermezzo“ bei „Visione“. Šiame cikle VU Šv. Jonų bažnyčios didieji vargonai atskleis savo švelniausias ir subtiliausias spalvas.
Koncerte nuskambės ir nuotaiką kels linksmas valsas sukurtas VU vargonininko Vido Pinkevičiaus. Kompozicija parašyta estų liaudies dainos tema ir yra apie silkę, kuri gyveno sausumoje. 

Koncerto pabaigoje klausytojai išgirs nemirtingąjį J.S.Bacho Brandenburgo koncertą Nr. 2, BWV 1047, kurį specialiai šiam koncertui vargonų duetui aranžavo dr. Vidas Pinkevičius.  
Kaip pasakojo dr. Aušra Motūzaitė-Pinkevičienė, jos mylimiausias kūrinys šioje programoje yra estiška dainelė apie silkę. Kūrinio siužetas remiasi estų pasaka: anksčiau silkė buvo naminis gyvūnas ir gaudė peles. Silkė labai mėgo druską, todėl atplaukus laivui su druska pradėjo jį graužti. Laive atsiradus skylei jis nuskendo. Tada Jūrų dievas Neptūnas labai supyko ir nuo to karto jūra tapo sūri, o silkė buvo nubausta gyventi vandenyje.

Pasak  dr. Vido Pinkevičiaus Brandenburgo koncertą Nr.  2, BWV 104 aranžuoti jį įkvėpė faktas, kad pirmoji šio koncerto dalis buvo išsiųsta į kosmosą 1977 metais NASA organizuotoje Voyager misijoje už Saulės sistemos ribų. Pagrindinis tikslas buvo į kapsulę sudėti didžiausius žmonijos pasiekimus ir žemės garsus, su viltimi, kad ateityje ją iššifruos kokia nors nežemiška civilizacija.

PROGRAMA

1. Gustaf Adolf Mankell (1812-1880) Fantazija Nr. 4 d-moll vargonų duetui 
2. Christoph Wolfgang Druckenmüller (1687-1741) Koncertas A-dur vargonams solo
3. Joseph Rheinberger Arioso, Op. 156 Nr. 2 
4. J. Rheinberger Canzonetta, Op. 156 Nr. 3 
5. J. Rheinberger Intermezzo, Op. 156 Nr. 4 
6. J. Rheinberger Visione, Op. 156 Nr. 5
7. Vidas Pinkevičius „Silkė, kuri gyveno sausumoje“
8. Johannas Sebastianas Bachas (1685-1750) Brandenburgo koncertas Nr. 2 F-dur, BWV 1047, V. Pinkevičiaus aranžuotė vargonams

Atlikėjai
Daugelyje šalių koncertuojantys vargonininkai, autoriai ir tinklaraštininkai dr. Vidas Pinkevičius ir dr. Aušra Motūzaitė-Pinkevičienė yra Vargonavimo paslapčių tinklaraščio, tinklalaidės ir mokymo svetainės, skirtos tūkstančiams vargonininkų iš 89 šalių, kūrėjai. Jie taip pat yra Vilniaus universiteto vargonininkai ir vadovauja universiteto vargonų studijai „Unda Maris“. Vargonų muzikos mylėtojams jie siūlo vargonų muzikos klausytis internetu savo kanaluose YouTube ir Spotify platformose.

Šis renginys yra VU Kultūros centro organizuojamo ciklo „Muzikos valanda“ Šv. Jonų bažnyčioje dalis. Ciklo organizatoriai siekia supažindinti klausytojus su daugiau kaip 2000 metų istoriją turinčiu Muzikos instrumentų karaliumi, didžiausiais Lietuvos vargonais, atskleisti šio instrumento grožį ir itin plačias galimybes bei siūlo pasižiūrėti nemokamą video ekskursiją po VU Šv. Jonų bažnyčios vargonus: https://www.organduo.lt/lt

Iėjimas nemokamas.
Registracija nereikalinga.

Po neilgos pertraukos „Muzikos valanda“ Šv. Jonų bažnyčioje kviečia į šiltą, vasara alsuojantį koncertą „Žemiška ir dangiška meilė: gegutė ir kregždės”. Nemokamas koncertas įvyks šeštadienį, rugpjūčio 20 dieną, 18 valandą. 

Programoje skambės žinomiausios ir gražiausios italų baroko kompozitorių meilės dainos bei vokiečių baroko meistrų Dietericho Buxtehude’s ir Johanno Sebastiano Bacho kūriniai, kompozitorių, kurie savo kūryboje patyrė itališkos muzikos įtaką, o vargonų opusais šlovino amžinąją dangišką Dievo meilę. Koncerte muzikuos vargonininkė Gražina Petrauskaitė ir vokalistė Natalija Dmuchovska (sopranas).

Koncerte „Žemiška ir dangiška meilė: gegutė ir kregždės” klausytojai galės išgirsti ir itališko stiliaus Johanno Casparo Kerll’o kapričio „Gegutė”, bei italų romantiko ir itališkos vargonų mokyklos pagrindėjo Marco Enrico Bossi vėlyvosios kūrybos pavyzdį iš op. 140 „Trys pranciškonų akimirkos”, kontempliuojantį Šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo epizodus. Antroji šio ciklo dalis, „Pokalbis su kregždėmis” - Šv. Pranciškaus dangiško bendravimo su paukščiais muzikiniai paveikslai.

Koncerto pabaigoje skambės šiuolaikinio italų kompozitoriaus Andrea Amici malda vargonams į šventąją Dievo Gimdytoją, sutaikančią žemės ir Dangaus pasaulius. Be jau paminėtų kompozitorių, skambės ir Antonio Caldara, Antonio Vivaldi, Domenico Sarro, Alessandro Scarlatti bei Tommaso Giordani kūriniai.

​Kiekvienas programos kūrinys yra muzikinė meditacija sakralaus lotyniško teksto pagrindu. Muzika meditatyvi, pagilinanti maldos nuotaikas, išreiškianti tai, ką dvasia jaučia sakralaus teksto deklamavimo akte: sustodama, kartodama, medituodama, grįždama prie gilių ir intymių akimirkų išgyvenimo.

Atlikėjai