Šių metų sausio 15 d., 18 val. Šv. Jonų bažnyčioje Vilniaus universiteto vargonais grieš vargonininkai Aušra Motūzaitė - Pinkevičienė, Vidas Pinkevičius, Gediminas Kviklys ir Bernardas Vasiliauskas. Šis „Muzikos valanda" ciklo koncertas skiriamas Vilniaus vargonų dirbtuvės 50-mečiui. Koncerto programoje skambės W.A. Mozarto, M.K. Čiurlionio, M.E. Bossi, E. Elgaro, D. Buxtehudės, J.S. Bacho, G. A. Mankellio kūriniai ir improvizacijos. Kadangi VU Šv. Jonų bažnyčios vargonai yra svarbiausias Vilniaus vargonų dirbtuvės darbas, natūraliai kilo idėja šiame koncerte muzikuoti tiems patiems vargonininkams, kurie 2000-aisiais ir inauguravo VU Šv. Jonų bažnyčios vargonus. Koncerto proga apie savo ilgametę veiklą vargonų srityje mintimis sutiko pasidalinti vargonų restauratorius, Vilniaus vargonų dirbtuvės įkūrėjas Rimantas Gučas. Kaip susidomėjote vargonais? Vargonais susidomėjau kažkaip savaime, dar iki studijų. Konservatorijoje studijavau folklorą, diplominis buvo apie liaudies instrumentinę muziką. Vargonai nuo seno buvo taip arti žmonių, kad vertintini kaip etninės kultūros dalis. Pačios kukliausios piemenų dūdelės ar skudučio skambesys tiek pagal prigimtį, tiek pagal balsą yra toks pats, kaip ir vargonų. Nuostabiai skambančius vargonėlius gebėdavo padirbti paprasti nagingi žmonės. Ne veltui sakoma, kad Europos kultūros šaknys glūdi kaimo bažnyčioje prie vargonų. Kadangi mano studijų laikais Konservatorijoje buvo atidaryta vargonų klasė, sukinėjaus aplinkui, klausiausi įvairaus vargonavimo, bendravau su visais, kas tik turėjo ryšio su vargonais, man net buvo leista pačiam palytėti klavišus. Su kokiais iššūkiais tekdavo susidurti statant naujus ir restauruojant istorinius vargonus?
Nemėgstu žodžio iššūkis... Didžiausias sunkumas imantis vargondirbystės buvo mano paties žinių ir patirties stoka. Todėl nepraleisdavau progos sumanymus ir darbus pirmiausia aptarti su kitais žmonėmis, specialistais, bendradarbiais, bičiuliais. Nepraleisdavau progos pabendrauti su kitų šalių meistrais, vargonininkais, ekspertais, tarp kurių buvo aukščiausiojo lygio žinovų. Dar giliame sovietmetyje yra tekę bendrauti, pavyko įgyti žinių ir patirties. Kadangi esu bendravęs su daugeliu įvairių specialybių vargonų žinovų, dar ir dabar mano telefone yra numerių su kitų šalių kodais, kuriais aš galiu paskambinti ir pasitarti. Mūsų dirbtuvė visuomet būdavo atvira visiems, tiek norintiems ką nors sužinoti, tiek ir kritikams. Tai buvo vienintelė tvarkingai veikianti vargonų dirbtuvė anuometinėje imperijoje. 1987 metais Kijeve įvyko vargonininkų ir vargonų meistrų draugijos suvažiavimas. Jame maskviečių siaubui buvau išrinktas draugijos pirmininku (drauge su prof. Jančenka). Po to porą kartų teko pabuvoti Vokietijoje, tai aš prisistatinėjau kaip Reichsorgelsachverständiger – Imperijos vargonų ekspertas. 1990 kovo 12 d. (buvo pirmadienis) paskambinau į Maskvą ir pranešiau, kad, tapęs kitos valstybės piliečiu, pasitraukiu. Nustebo, pasipiktino, bet "prarijo". Pats nesuprantu, kaip anuometinėse „planinio ūkio“ sąlygomis pavyko dirbtuvę įsirengti taip, kad galėjome patys pasidaryti beveik visas reikalingas vargonų dalis. Kaip pastebėjo vienas vargonininkas iš Šveicarijos apie 1980 metus, Šveicarijoje mūsų dirbtuvė būtų laikoma gerai įrengta. Mūsų kolektyve dirbo keli gabūs, prityrę „smetoniniai“ amatininkai, gebėję tiek sukonstruoti ir pasigaminti geras stakles, tiek ir kirviu nutašyti lentą taip, kad ir obliuoti beveik nereikėję. Garbė ir laimė, kad su mumis kartu dirbo vargonininkas Bernardas Vasiliauskas, vargonus intonavęs, t.y. „įkvėpdavęs“ šaltiems vamzdžiams gyvybę. Suktis „brandaus socializmo“ verpetuose reikėjo ypatingų pastangų. Vienas senas muziejininkas, prityręs nacių ir komunistų lagerių senbuvis, kadaise pamokė, kad į tai, kas dedasi toje aplinkoje, reikia žiūrėti kaip į operą. Didžiausias sunkumas buvo tai, kad buvau niekam tikęs vadybininkas. Taip pat gaila, kad nebuvo kam palikti savo dirbtuvės. Priimdavau visus jaunuolius, norinčius pabandyti save vargonų srityje. Beveik visi Lietuvoje dabar dirbantieji vargonus daugiau ar mažiau su mūsų dirbtuve susiję, kiti net pirmuosius žingsnius pas mus žengė. Kokie jūsų statyti ar restauruoti vargonai jums yra mieliausi ir kodėl? Kaip ir daugumai kūrybingą darbą dirbančių žmonių, toks klausimas yra sunkiausias. Mūsų dirbtuvėje esame restauravę ir padirbę naujų virš 30 vargonų, neskaitant mažesnių remontų. Tiek pašventinus vargonus, tiek gavus iš spaustuvės naują knygą, graužatis dėl padarytų klaidų, trūkumų, kitokių dalykų, kuriuos „buvo galima padaryti geriau“, nustelbia pasitenkinimą. Malonu, kad visi mūsų padaryti nauji vargonai iki šiol neblogai veikia, nors praėjo dešimtmečiai. Malonu, kad jie ir moraliai nepaseno, pritapo prie vietos, galės ilgai skambėti. Sunkiau su restauruotais senais vargonais. Kai kurie jų, ypač Šešuolių, Dotnuvos, Adakavo, Kretingos yra nuostabūs, įrašyti į plokšteles ir CD. Kai kurie jų liko be kvalifikuotos priežiūros, o šimtamečiams vargonams tai labai blogai. Liūdniausias atvejis – Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios A.G.Casparini vargonai. Sutelktomis tarptautinėmis pajėgomis pavyko deramu lygmeniu atlikti pusę darbų. Tačiau dėl visokių krizių nutrūkus finansavimui, darbo nebaigėme. Kas dabar juose daroma, negaliu pasakyti – darbas specialistams nerodomas. Turiu pagrindo spėti, kad profesionalaus restauravimo metodikos nesilaikoma. Dėl to labai neramu. Svarbiausias mūsų darbas – Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios vargonai. Nuo jų mūsų dirbtuvės veikla prasidėjo, iš esmės jais ir baigėsi – 2000 metais šie vargonai buvo pašventinti ir pristatyti Tarptautinės vargondirbių asociacijos ISO kongreso „Balticum 2000“ svečiams. Dalyvavo apie 100 žymiausių vargondirbių iš 18 šalių. Už mūsų vargonus gėda nebuvo. Po to dar restauravome ir pastatėme kelis instrumentus, bet aš grįžau, nuo ko pradėjęs – prie rašymo. Be nemažo kiekio straipsnių paveldosaugos ir vargonų klausimais, pavyko parengti ir išleisti „Lietuvos vargonus“ - katalogą su plačia istorine apžvalga, „Lietuvos paminklinius vargonus“ – apie vargonų paveldosaugą su Lietuvos vargondirbių enciklopediniu sąvadu. Taip pat parengiau Belgijoje išleistam daugiakalbiam „Vargonų žodynui“ lietuviškus terminus. Kitiems mūsų organologams bus lengviau dirbti. Šis renginys yra VU Kultūros centro organizuojamo ciklo „Muzikos valanda VU Šv. Jonų bažnyčioje“ dalis. Ciklo organizatoriai siekia supažindinti klausytojus su daugiau kaip 2000 metų istoriją turinčiu Muzikos instrumentų karaliumi, didžiausiais Lietuvos vargonais, atskleisti šio instrumento grožį ir itin plačias galimybes bei siūlo pasižiūrėti nemokamą video ekskursiją po VU Šv. Jonų bažnyčios vargonus: http://www.organduo.lt/lt DĖMESIO! Visi koncertai nemokami, bet dalyvaujantys privalo turėti galiojantį galimybių pasą. Registracija bus vykdoma vietoje.
Comments
|
Prenumeruokite šį tinklaraštį Ačiū!Jūs sėkmingai užsiprenumeravote šį tinklaraštį. Autoriusdr. VIDAS PINKEVIČIUS |